
Gruodžio 14 d. Vilniaus
Pramogų arenoje koncertavo Lenkijos estrados žvaigždė Maryla Rodowicz.
Atliko populiarias dainas „Kolorowe jarmarki“,
„Niech žyje bal“, „Malgoska“, „Kasa i sex“...
Nuotaikingame koncerte
nestigo ir humoro: Maryla kvietė ant scenos žiūrovus, kurie drauge su ja galėjo
ne tik padainuoti, bet ir pašokti.

Gėlių teikė ne tik privatūs asmenys, bet ir
Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje.
Po koncerto visuomenė galėjo įsigyti dvi
kompaktines plokšteles su Marylos dainomis (Maryla Rodowicz, Agnieszka Osiecka
„Buty 2“, „Maryla Rodowicz 50“). Norintieji galėjo ne tik nusifotografuoti su
šia dainininke, bet ir gauti Jos autografą.
Maryla Rodowicz ne tik
Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir kitose šalyse savo dainomis jungia kelių kartų
žmones. Vilnius Jai yra labai brangus, kadangi jame iki Antrojo pasaulinio karo
gyveno jos šeima – tėvas Wiktoras Rodowiczius, teisės ir gamtos mokslų
magistras, dirbo Stepono Batoro vardo universitete (dab. Vilniaus
universitetas), Marylos artimiesiems priklausė garsioji Vilniaus „Gulbės“
vaistinė, Vilniaus krašte buvęs dvaras „Kowalki“, namas greta Vilniaus „Rasų
kapinių“, kita nuosavybė.

Po karo, palikusi vią turtą, prekiniu vagonu
Marylos šeima persikėlė į Zelona Gora vietovę Lenkijoje, kur 1945 m. gruodžio
08 d. gimė Mayla (Maria Antonina Rodowicz) . Marylos mama Nina Krasucka
Rodowicz ten dirbo knygyne.

Marylos Rodowicz veiklos
pėdsakas yra ne tik koncertinė veikla Lietuvoje, bet ir istorijos šaltiniuose
laikomas stebuklingasis Šv. Didako paveikslas, greta jo – ir altorius Vilniaus
Bernardinų bažnyčioje, kurį 2009, 2010 ir 2013 metais atstatė Radavičių ir
Rodovičių Giminė, Lietuvos 1000-mečio ir Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino
800-mečio proga.

Šis projektas įrodo, kad
skirtingų tautų žmonės gali jungtis į darbą vardan bendro tikslo, gali turėti
bendras vertybes. Parodo puikų pavyzdį kitiems.
Projekto idėjos autorius ir iniciatorius –
Žilvinas Radavičius, iniciatoriai – Maryla Rodowicz ir Jan Rodowicz
(verslininkas iš Varšuvos.
Fot. Marian
Paluszkiewicz, Darek Olejniczak, Radavičių archyvo